LIETUVOS PENSININKŲ SUSIVIENIJIMAS
pirmas psl. PRADŽIA.
antras psl. ETIKOS U.- DVASINIO TOBULĖJIMO KLUBAS
trečias psl.Sveikos gyvensenos mokykla
ketvirtas psl. AUKSINIS RUDUO
penktas psl. Lietuvos visuomenės Taryba
šeštas psl. SVARBŪS PRANEŠIMAI
septintas psl. ARTIMIAUSI RENGINIAI
devintas psl. ĮKŪRIMO ISTORIJA
dešimtas psl. PASIVAIKSČIOJIMŲ po mišką ir šiaurietiško ėjimo KLUBAS
vienuoliktas psl. SPORTO SALĖS LANKYTOJŲ KLUBAS
dvyliktas psl. LIAUDIES PAPROČIŲ IR TRADICIJŲ PUOSELĖTOJŲ KLUBAS
tryliktas pasl.septintas psl.DOKUMENTAI TAPTI NARIU INTERNETU
keturioliktas psl. PAGRINDINĖS TEISINGO GYVENIMO TIESOS
penkioliktas psl. LIETUVOS ŽMONIŲ NACIONALINIS SUSITARIMAS
šešioliktas psl. PARODOS - MUZIKOS - TEATRO KLUBAS
septlinoliktas psl. SODININKŲ KLUBAS
aštonioliltas psl.SVEIKOS GYVENSENOS KLUBAS
devynioliktas psl. DISKUSIJŲ KLUBAS
dvidešimtas psl.TURIZMO KLUBAS
aštuntas psl. SVARBIOS ISTORIJOS
 
 
 

Algimantas Zolubas. Tauta ir jos dvasia

Ramutė Bingelienė   2018 m. sausio 31 d. 22:06

    

 

Algimantas Zolubas. Tauta ir jos dvasia

1919 metais pasaulinio garso poetas, Lietuvos atstovas Prancūzijoje Oskaras Milašius, skaitydamas paskaitą Geografijos draugijoje Paryžiuje, kreipėsi į klausytojus: ,,Taip, Vakarų moterys ir vyrai, aš kalbu apie senąją jūsų tėvynę. Taip, indoeuropiečių rasės sūnūs ir dukros, aš kalbu apie jūsų lopšį. Nes Lietuva – tokia miglota jūsų vaizduotėje – yra seniausia ir gryniausia liekana tos rasės, kuri, praeities tamsoje nusileidusi iš šventos vietos, vardu Pamyras, pasklido šaltos ir laukinės Europos giriose ir lygumose“. O keliautojas, antropologas Antanas Poška, nagrinėjęs ir vertęs iš sanskrito į lietuvių kalbą indų vedas, siekia dar toliau – už Pamyro. Vedose tyrinėtojas išskaitė, kad kuomet ,,vandenys ėmė akmenėti“ (užėjo ledynmetis“), mūsų protėviai traukėsi į pietus, pasiekė Šiaurės Indiją, Himalajus. Pagal gausius lietuviškos kilmės vietovardžius įvairiose šalyse A. Poška nubraižė mūsų hipotetinį kelią iki Himalajų ir atgal. Tūkstantmečius trukusi kelionė paliko pėdsakus ne tik vietovardžiuose, sanskrito giminingume lietuvių kalbai, bet ir kai kuriuose Šiaurės Indijos dainose, papročiuose, ornamentuose. Tačiau mūsų priešistorija tebeskendi slėpiniuose.

Slėpiniai dar vis dengia mūsų praeitį. Tyrinėtojai nagrinėja iš lūpų į lūpas ėjusias legendas ir padavimus, vis tebeieško ir neranda mūsų epo. Deja, ir rašytinė mūsų istorija pilna paslapčių (dar taip neseniai sudarytą Molotovo-Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus vos surado), nes ją daugiausia rašė, dažnai klastodami mūsų priešai. Mūsų valstybės istorija įmanoma atkurti pagal įvairiuose pasaulio archyvuose randamus dokumentus, o tautos istorijos, jos gimimo bei raidos per tūkstantmečius įžvelgti neįmanoma. Tai suvokiama protu, bet nepažįstama patirtimi. Iš patirties težinome, kad kiekviena tauta siekia sukurti savo valstybę, tampa valstybės branduoliu, nes optimali jos būsena yra savoje nepriklausomoje valstybėje. Pats tautos gimimas – istorijos gelmių slėpinys.

Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją, bei dar kitokius bruožus, tačiau viską apimsime, jei tautą įvardinsime kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė. Tautą vertinant kaip istorinio likimo bendrystės darinį, rasime, kad į kamieninę tautą istorinėje raidoje įsiterpia kitų tautų, taigi ir tautybių, atstovai (tautinės mažumos, tautinės bendruomenės), kurios šimtmečių bėgyje įgyja istorinio likimo bendrystę su kamienine tauta, tampa kamieninės tautos nariais. Taigi galime tvirtinti, kad Lietuvoje senbuviai totoriai, žydai, karaimai, lenkai ir kitos tautinės mažumos arba bendruomenės priklauso lietuvių tautai. Tos tautinės mažumos, tapę Lietuvos piliečiais, tampa ne totoriais, žydais, karaimais, lenkais Lietuvoje, o Lietuvos totoriais, Lietuvos žydais, Lietuvos lenkais, Lietuvos karaimais, trumpai tariant, atitinkamos kilmės lietuviais. Teisus buvo Popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. besilankydamas Lietuvoje, kreipėsi į Lietuvos lenkus, juos vadindamas lenkiškos kilmės lietuviais. Antai Lietuvos žydai, išvykę į savo istorinės kilmės šalį Izraelį, pabrėždami priklausomybę ir kitai tautai, su kuria buvo susieję savo likimą, save vadina litvakais.

Senesniais laikais patyrusi daug negandų, o pastaraisiais dešimtmečiais blaškyta, kankinta, žudyta, buldozerinio ateizmo ,,šviesoje“ prievartauta, lietuvių tauta patyrė neišmatuojamus nuostolius, buvo praradusi valstybingumą, didelė jos dalis prarado ne tik tautinę savimonę, bet ir sveiką nuovoką. Tauta patyrė ne vieną sunkų išbandymą, tačiau paklupdyta kėlėsi, išliko gyva, atkūrė savo valstybę.

Iš valstybių tarpusavio karų istorijos sužinome, kad valstybė nebuvo laikoma nugalėta, jei joje nebuvo paimta paskutinė pilis. Pilis gynė kariai-pilėnai. Kokį svarbų vaidmenį senovės valstybėje vaidino pilėnai, tokį pat svarbų vaidmenį dabartinėse demokratinėse valstybėse vaidina jų piliečiai, nes jie ir sudaro pačią valstybę. Taigi, nors valstybė nėra tautos būtį apibrėžiantis požymis, tačiau kiekviena tauta stengiasi sukurti savo valstybę, kurioje galėtų plėtoti savo etnokultūrą, reikšti kitas galias. Kita vertus, valstybei yra reikalingas tautinis pagrindas, tautinis branduolys, nes valstybė ir yra tautos buveinė, pilis.

Lietuvos valstybė buvo kuriama ilgai, pamažu. Jau žiloje senovėje būta šeimų, genčių, apylinkių darinių, kurie kūrėsi iš reikalo gintis nuo priešų ar ką pulti. Susibūrę kariai išsirinkdavo vadą, kuris, pavadintas kunigaikščiu, dažnai pasilikdavo sau valdžią ir taikos metu. Tryliktojo šimtmečio pradžioje karai su kryžiuočiais, kalavijuočiais ir rusais paskatino lietuvius jungtis į vieningesnį politinį darinį. Iš visų kunigaikščių tuomet iškilo Mindaugas, kuris ir tapo visos Lietuvos valdovu. Nesiliaujančios kovos su išorės krikščioniškaisiais priešais paskatino Mindaugą krikštytis, ką jis ir padarė 1250 m. pabaigoje ar 1251 m. pradžioje. 1253 m. popiežiaus Inocento IV pavedimu Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos valstybės karaliumi, Lietuva tapo pripažinta Europos valstybe, karalyste.

Lietuva tarp Rytų ir Vakarų yra ,,ant vieškelio, ant kelio didžio“, jos istorija rašyta krauju, ugnimi ir kalaviju, ji kupina pergalių ir netekčių, tačiau, poeto žo5 džiais tariant, pašaukta atsiliepdavo: ,,Aš čia – gyva“. Atsiliepdavo Lietuva artojų, karių, sukilėlių, partizanų, visų dorų tautiečių širdyse, kur jie bebūtų – Sibiro toliuose ar už jūrių marių, partizanų žeminėse, prie Televizijos bokšto ar Seimo rūmų. Atsiliepdavo, nes buvo išlikę pilėnai – piliečiai. Štai kodėl ir atkurtoje mūsų valstybėje pilietinės visuomenės formavimas, ugdymas ir skatinimas pilietinei veiklai laikytinas itin svarbiu procesu. Tik sąmoningas, tautiškai susipratęs, jaučiantis pareigą ir atsakomybę, saugantis ir ginantis valstybės idealus ir interesus pilietis kuria valstybę, tvirtina valstybingumą, statydina tautos būstą.

Kas gi lėmė, kad didžiųjų fiziškai naikinta, nutautinama, tremiama lietuvių tauta išliko, jos neištiko Prūsijos likimas?

Trumpai tariant, išlikimą lėmė tvirta Tautos Dvasia, pasireiškusi per seniausią kalbą, visą išskirtinį kultūrinį paveldą, per nuožmų priešinimąsi įsibrovėliams.

Tautos Dvasios paieškos prasidėjo tuomet, kai Europos tautos pradėjo vis aiškiau save suvokti kaip tam tikrą vientisą, gyvą bei dinamišką organizmą, kurio kiekviena ląstelė susijusi su kita ląstele bendra kilme, istorija, etninėmis bei dvasinėmis ypatybėmis. Buvo manoma, kad tauta, kaip vienetas, yra sudaryta ne tik iš atskirų, tam tikromis fizinėmis ir dvasinėmis savybėmis pasižyminčių individų, bet turi savo nuosavą kolektyvinę dvasią bei tam tikrą aukštesnį, viršindividualųjį, tik jai būdingą mąstymo tipą, dažnai apibūdinamą žodžiais „tautos būdas“, kuris, savo ruožtu, be paliovos formuojasi istorijos kelyje, istorinio likimo bendrystėje, veikiamas įvairiausių vidinių bei išorinių aplinkybių.

Šias pastangas išskirti tam tikrą „tautos charakterį“ greičiausiai sąlygojo grynai praktiškos priežastys. Tai yra, norėta apčiuopti bendras, konkrečiai tautai būdingas savybes bei palyginti jas su kitų tautų savybėmis. Pradėti analizuoti atskirų tautų istorijos keliai ir vis dažniau bandyta atsakyti į klausimus: kodėl atskiros tautos vystėsi būtent taip, o ne kitaip, ir kiek jų vystymąsi paveikė išorės priežastys bei numanomas, savaime esantis vidinis „tautos būdo“ veiksnys.

Savo metu Tautos Dvasios klausimą ėmė kelti bei nagrinėti garsiausi prancūzų bei vokiečių mąstytojai.

Herderio mokymas apie Tautos Dvasią jo epochoje atliko ne tik švietėjišką funkciją, bet suteikė jai romantiško paslaptingumo, tam tikro iracionalumo atspalvių. Herderio amžininkas Hėgelis Tautos Dvasioje įžvelgė kultūriškai istorines Absoliuto Dvasios apraiškas tam tikroje tautoje, kuri ir yra tos savo dvasios nešėja, perduodanti ją ateinančioms kartoms. Pasak Hėgelio, Tautos Dvasia pasireiškia religijoje, mene, specifinėje teisės sistemoje, politikoje (jeigu tauta organizuota savoje valstybėje) bei filosofijoje.

Tautos Dvasios ypatybes Hėgelis aiškino šiais pagrindiniais faktoriais:

– „pirminė tautos būdo dispozicija“ kaip kažkas įgimto. Čia svarbų vaidmenį vaidina antropologija bei tam tikri rasiniai faktoriai, galintys lemti ir tam tikras dvasines savybes (biologinio faktoriaus įtaka konkretaus mąstymo tipo tendencijoms buvo laikoma visiškai objektyvia norma kone iki XX a. vidurio).

– „tautos būdas“, tiesiogiai susijęs su natūraliąja gamtos terpe, iš kurios tauta kilo ir kurioje ji gyvena. Hėgelis išskyrė tris pagrindinius natūraliosios gamtinės aplinkos tipus – kalnai, lygumos ir pajūrio sritys, kurios, jo manymu, gana stipriai veikia Tautos Dvasios „pavidalą“.

– trečiasis faktorius – tam tikros laikmečio sąlygos, t.y., tradicijos bei istorinės aplinkybės.

Taigi, bendroji Tautos Dvasia gimsta tarytum iš savęs (romantinėje filosofijoje – iš bendros, absoliučios, metafizinės Pasaulio dvasios) kartu su tautos gimimu ir toliau vystosi veikiama įvairiausių praeities, dabarties bei ateities veiksnių. Buvo manoma, kad kiekviena tauta turi savo asmeninę dvasią, tačiau anaiptol ne kiekviena tauta suvokia tokią dvasią esant, nes visos tautos vystosi skirtingomis aplinkybėmis, skirtingose gamtos sąlygose, todėl kiekviena tauta formuoja savą, tik jai būdingą kultūrą, kuri bendrais bruožais gali būti daugiau ar mažiau panaši į giminingų tautų kultūras, tačiau gali būti ir visiškai priešinga tolimoms negiminingoms tautoms su jų kultūromis. Kadangi materialioji ir dvasinė etninė kultūra yra inspiruota Tautos Dvasios, ir tam tikra prasme yra tik pastarosios vediniai erdvėje bei laike, tad tik per įvairiausias etninės kultūros formas toji dvasia gali būti deramai įsisąmoninta.

1990 m. kovo 11 dieną, po 50-ies metų tylos, lietuvių tauta sau ir pasauliui atkurtos valstybės vardu vėl ištarė: ,,Aš čia, gyva!“. Tegul tie žodžiai skamba ne tik Lietuvos sostinėje, miestuose, miesteliuose ir kaimuose, bet teįsminga į kiekvieno lietuvio širdį, o indoeuropiečių sūnums ir dukroms teprimena jų lopšį.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

 

GERBIAMIEJI MŪSŲ NARIAI, SIŪLYKITE TEMAS, KURIOS jUS DOMINA, IEŠKOSIME LEKTORIŲ,
KURIE ATSAKYS Į MUMS RŪPIMUS KLAUSIMUS, BŪKITE AKRTYVŪS, NES TIK NUO MŪSŲ PRIKLAUSO, 
KAIP MES ĮDOMIAI GYVENSIME...EL.PAŠTAS amgedv@gmail.com; telef.866673965
arba susitikimo metu įteikite užrašytus klausimus ar temas... 

YPATINGOS ISTORIJOS

ATVIRAS  LAIŠKAS  PREZIDENTEI

MINISTRUI PIRMININKUI IR SEIMUI

                                       Nuo neabejingų Lietuvos likimui

                                        Visuomeninių organizacijų

   Pritardami Prezidentės išsakytam susirūpinimui 2017 m. SNO Generalinėje Asamblėjoje dėl Rusijos spec tarnybų vykdomų provokacijų posovietinėje
erdvėje ir prisimindami Seimo nacionalinio saugumo išvadas apie Lietuvoje pasilikusių 100 tūkst. KGB agentų, manome, kad paskutinių 25-ių metų
skandalinga prezidentūros, Seimo, vyriausybės yra ardanti valstybingumą. Korupciniai teismai, prokuratūra, žiniasklaida, teisdami paskalų pagrindu,
skleidžia visuomenėje suirutę ir neviltį. Žinant, kad verbavo ir lytinius iškrypėlius, manome, kad jiems talkinančių gali rastis ir auksčiausiuose valdžios
sluoksniuose. Todėl, susirūpinę Lietuvos ateitimi klausiame:

        Kodėl jau 8 –neri metai teisėsauga nedrįsta pradėti tyrimų dėl teisėjo Furmanavičiaus, Naruševičienės ir D.Kaedžio nužudymų tai įpareigoja?

        Kodėl nuo artimųjų jau daugiau kaip penkeri metai slepiami L.Stankūnaite ir jos dukrelė D.Kedytė?

       Kur yra dingusi a.a. Narūševičienės dukra, galimai, taip pat pedofilų prievartauta?

       Kodėl tuometu ėjęs Lietuvos generalinis policijos komisaras S.Skvernelis, Garliavoje netinkamai atlikęs savo pareigas 2012 m.gegužės 17 d.
perimant Deimantę Kedytę,  tapo Vidaus reikalų ministru pirmininku?

       Ar ne todėl jis tapo ir ministru pirmininku, kad į bagažinėje degančios mergaitės pagalbos skambučius reagavo aplaidžiai jo vadovaujamos Tarnybos?

      Kodėl neatliekamas tyrimas kas nukankino D.Fedį, kai  S.Skverneliui vadovaujant, jis buvo pusantrų metų ieškomas?

      Kodėl nukankinto sūnaus tėvams L ir V Kedžiams, prašant pamatyti anūkėlės D.Kedytės nuotraukas po jos pagrobimo yra keliamos sufabrikuotos
bylos patiems seneliams?

       Mes, nusivylę svarbiausių Lietuvos valdžios institucijų darbu , kito atsakymo nerandame, kaip tik prezidentės žodžiais: „Vyksta Rusijos FSB tarnybų
provokakijos destabilizuojančios padėtį Lietuvoje“.

        O Jūs gal rastumėte faktų, paneigiančių šių spec. tarnybų įsigalėjimą Pabaltyje? Buvusi Latvijos prezidentė Fraiberga prieš dešimt metų pedofilijos
skandalą valdžioje pripažino tautos gėda!

        Mes, kreipdamiesi 5 Jus sakome: „Taip – tai mūsų visuomenės gėda, kad esame abejingi Deimantės Kedytės senelių sielvartui“. Jums tylint,
atsiprašome už Jūsų ir mūsų bejėgiškumą šiandien.

        Viliamės, kad neignoruosite disidentės Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės prašymo pasakyti tiesą apie Deimantę Kedytę.
Tiesa mus išlaisvins.

         Pirmas žingsnis būtų – parodyti MEDŽIAGĄ per LRT archyvinę laidą „Paskutinė instancija“. Joje įrodoma, kaip ignoruojant Prezidentės perspėjimą,
kad prieš vaiką prievarta neleistina, buvo valstybės vardu pagrobta D.Kedytė ir jau beveik šešeri metai, galimų pedofilų talkintojų, izoliuota nuo
visuomenės, kaip svarbiausias nusikaltimų lūdininkas.

        Pridedame L ir V Kedžių – Deimantės. senelių prašymą ir prašome išpildyti senelių norą kokiu nors būdų sužinoti apie anūkėlės likimą šiandien.

Pasirašo organizacijos:

        Lietuvos pensininkų susivienijimas

        Klaipėdos m. Jungtinis Demokratinis Judėjimas

        Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrija

        Žemaitijos baldininkų darbininkų sąjunga

        Klaipėdos m. ir apskrities profesinė sąjunga

        „Drasos kelio“ partijos Klaipėdos sk.

 





Nr.1.
B. Genzelis. Mįslės kelyje į nepriklausomybę

2018-02-04 / 10:00 — „Nepriklausomybės sąsiuviniai“Spausdinti

Istorijos verpetuose nemažai mįslių. Jų atskleidimas padeda suprasti vyksmą. Šįkart norėčiau aptarti mūsų kelyje į Nepriklausomybę pasitaikiusias mįsles. Kas organizuoja
mūsų Sąjūdžio pirmeivių juodinimą? Kodėl mes istoriją klastojame labiau nei keikiamo okupacinio režimo istorikai? Kodėl dabartinei Lietuvai atrodo, lyg laimėtojai būtų
ne sąjūdininkai, o „platformininkai“? Atsakymo nerandu. Savo hipotezių dokumentais pagrįsti negaliu, tačiau susimąstyti dėl sutapimų verta. Įminę šias mįsles, suvoksime,
kodėl atsisakyta Są
Nuo Nepriklausomybės paskelbimo praėjo daugiau negu ketvirtis amžiaus. Kalbėta apie visuotinį susitelkimą. Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse jo lyg ir būta. Tačiau
kai kurie dalykai 
neduoda ramybės iki šiol. Išpuoliai prieš Česlovą Kudabą, Justiną Marcinkevičių, Antaną Terlecką, Vytautą Skuodį, Alfonsą Svarinską ir kitus labiausiai Lietuvos atgimimui
nusipelniusius asmenis.
Kas organizavo šias akcijas? Ar tie, kurių pavardės kartais šmėsteldavo viešojoje erdvėje? Iš kur aukščiausiojoje valdžioje atsirasdavo (ir atsiranda) anksčiau niekam negirdėtų asmenų? Kaip sako
mūsų liaudies patarlė – išdygo kaip Pilypas iš kanapių.

Plakatas prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Vilnius. 1992 m. Pauliaus Lileikio nuotrauka. LCVA.

Iš istorijos siekiama išbraukti Sąjūdžio pirmeivius, pogrindininkus, Sąjūdžio remtų TSRS liaudies deputatų veiklą. Juk jie susilaukė tarptautinio pripažinimo. Jų veikla žavėjosi pavergtų tautų
deputatai. Jie įgijo nemažos politinės patirties, veikė – išskyrus du asmenis – kaip darni komanda. Na, o valdžioje atsidūrė asmenys, anksčiau nė piršto nepajudinę dėl Lietuvos valstybingumo.
Kas tai? Atsitiktinumai? Ar kažkieno diriguota? Pamąstykime apie tuos dalykus. Manau, jokiuose archyvuose atsakymų nerasime, nes juodieji darbai dažniausiai dirbami tylomis, be pėdsakų.                                                                                                                                                                          Ginkluotas pasipriešinimas nedavė lauktų rezultatų, o septintojo ir aštuntojo dešimtmečio pogrindininkų ir Sąjūdžio veikla paklojo pamatus mūsų nepriklausomybei. Č. Kudaba, vienas iš ryškiausių gamtosauginio judėjimo pradininkų, dar iki Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus užmezgė kontaktus su Valdu
Adamkum. Du Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto bendradarbiai parašė į Maskvą, esą, Č. Kudaba „buržuazinis nacionalistas“. Profesorius atsistatydino iš Gamtos fakulteto dekano pareigų ir
toliau aktyviai dalyvavo neformaliuose sambūriuose. Jo iniciatyva įkurtas Lietuvos kultūros fondas, kurio vadovu jis ir tapo. Č. Kudaba 1988 m. birželio 3 d. buvo pelnytai išrinktas Lietuvos
Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariu, o Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime – Seimo tarybos nariu. Jis dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, steigiant Sąjūdžio struktūras. 1989 m.
rugpjūčio 6 d. pasirašė Gotlando memorandumą. 1990 m. vasario 24 d. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatu, Kovo 11-ąją balsavo už Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Ir štai:
prie Aukščiausiosios Tarybos sienų kabinami signataro rinkiminiai plakatai su išdurtomis akimis, užrašais: „Išdavikas“, „Išgama“...

Panašius šūkius skanduodavo Aukščiausiąją Tarybą supusi minia, žurnalistų pavadinta „megztomis beretėmis“ (neaišku, ar ją kas sukviesdavo, ar stichiškai rinkdavosi). Č. Kudaba negalėdavo
išeiti iš parlamento pastato, jis niekaip nepajėgė suprasti – kodėl? Manau, šie išpuoliai gerokai apkartino Č. Kudabos gyvenimą.

J. Marcinkevičius ir A. Terleckas iki šių dienų nepamirštami. Matyt, jie skaudžiausiai užmynė ant nuospaudų. A. Terleckas buvo šmeižiamas iki pat šių metų, kai Lietuvos Aukščiausias Teismas
nubaudė skriaudiką. Ko tik neišgirsime apie jį: esą, jo veiklą inspiravo KGB. Argi KGB griautų savo imperiją? Prisiminkime įvykių eigą.A. Terleckas siekė veikti viešai, nebijojo represijų, nes tik
tokia veikla gali parengti dirvą Lietuvos valstybingumo atkūrimui. 1978 m. pradėjo veikti Lietuvos laisvės lyga, o 1976 m. pradėtas leisti pogrindžio laikraštis „Laisvės šauklys“ tapo jos
informaciniu biuleteniu. A. Terlecko leidžiamoje nelegalioje spaudoje buvo gvildenamos nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo galimybės, tikėta tokių pastangų vaisingumu.1975 m.
liepos 31 d. trisdešimt penkių valstybių vadovai Helsinkyje pasirašė Baigiamąjį aktą, kuriuo patvirtino esamų sienų
neliečiamumą. Tai reiškė, kad Baltijos valstybės laikomos teisėtomis
TSRS teritorijomis. Niekur jokios užuominos apie Molotovo–Ribentropo sandėrį. Tokią nuomonę reikėjo paneigti. Šio uždavinio ėmėsi Antanas Terleckas. Jis kruopščiai studijavo šaltinius,
įrodančius tokio sandėrio buvimą. Šis darbas baigėsi 45 pabaltijiečių kreipimusi į pasaulio visuomenę 1979 metais. Visi pasirašė savo tikromis pavardėmis, nė vieno nebuvo galima įtarti ryšiais
su nacistais, todėl kreipimasis susilaukė deramo pasaulio politikų dėmesio. Bene ryžtingiausiai sureagavo Europos Parlamentas.

1983 m. sausio 13 d. jis priėmė rezoliuciją, kuria pasmerkė Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją. Tai – pirmas tokio pobūdžio tarptautinis dokumentas.

1987 m. rugpjūčio 23 d. A. Terleckas, pasinaudodamas Molotovo–Ribentropo sandėrio 48-osiomis metinėmis, prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizavo mitingą. Milicijai nepavyko mitingo
išvaikyti. Tik aktyviausius jo dalyvius saugumiečiai trumpam sulaikė, tardė, po to pasiuntė į darbovietes raštus, kad šios apsvarstytų savo darbuotojų antitarybiškus išsišokimus. Mintingas vaizdžiai
parodė imperinių jėgų išsekimą. Žmonės drąsėjo.

                                                            Piketas prie Ministrų Tarybos rūmų. Laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas. Vilnius. 1990 m. gegužė. Jono Juknevičiaus nuotrauka. LCVA.

V. Skuodis, perspektyvus mokslininkas, sėkmingai daręs mokslininko karjerą okupuotoje Lietuvoje, buvo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto docentas. Jo iniciatyva 1978 m. pradėtas leisti
žurnalas „Perspektyvos“, intelektualiausias pogrindžio leidinys. Jame buvo gvildenami teoriniai klausimai, analizuojamos galimybės atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. KGB pavyko išaiškinti
dalį jo leidėjų ir 1980 m. gruodžio 22 d. Lietuvos TSR aukščiausias teismas „už tarybinės santvarkos šmeižimą“ V. Skuodį nuteisė septyneriems metams laisvės atėmimo ir penkeriems metams
tremties. „Perspektyvos“ dar ėjo 1981 metais. Kadangi V. Skuodis buvo gimęs JAV, turėjo JAV pilietybę, po kelerių metų kalinimo jam buvo leista išvykti.

Atsidūręs laisvėje, V. Skuodis įsitraukė į lietuvišką veiklą, tęsė pradėtą 45 pabaltijiečių akciją dėl Molotovo–Ribentropo sandėrio pasekmių likvidavimo. Jam pavyko susitikti su žinomais to meto
Vakarų politiniais veikėjais, tęsti pokalbius apie Lietuvos okupaciją. Po Kovo 11-osios grįžęs į Tėvynę, aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime. Suformavus Genocido ir rezistencijos tyrimo
centrą, kuriam buvo perduoti ir išlikę KGB archyvai, tapo jo vadovu. Tada ir prasidėjo akcijos prieš jį. Ant KGB rūmų sienų, kur buvo įsikūręs centras, lipdyti lapeliai su

užrašais: „Išgama“, „Išdavikas“, „Lauk į savo Ameriką“ ir t. t. Kodėl puolamas tiek Lietuvai nusipelnęs asmuo?

J. Marcinkevičiaus šmeižimas nesiliauja ir jam iškeliavus amžinybėn. Visuomenės sąmonę formuoja kūrėjai. Juos šaukia epocha. Šių dienų Lietuva tapo išskirtinė. Joje vyksta neaiškūs procesai:
juodinami visi, kurie siekė nepriklausomybės. Elgesys su J. Marcinkevičium yra ryškiausias pavyzdys. Jis vienas iš Tautinio atgimimo šauklių, dramomis „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“
kvietęs tautą atsigręžti į istorines šaknis, valstybės kūrimą. Teatre žiūrovai drauge su aktorium skanduodavo „Lie-tu-va“. Tai beprecedentis įvykis teatro istorijoje.

Vėliau per mitingus taip pat skanduota: „Lie-tu-va“. Marcinkevičiaus atėjimas į Sąjūdį teikė vilčių. Girdėjosi – jeigu tokie žmonės ateina, vadinasi esama vilčių... Nepriklausomybės idėją jis skleidė
visomis savo kalbomis, straipsniuose. Tapęs TSRS liaudies deputatu, J. Marcinkevičius telkė kitų šalių intelektualus remti Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Pirmajame TSRS liaudies deputatų
suvažiavimo posėdyje jis buvo išrinktas į komisiją, kuri turėjo įvertinti Molotovo ir Ribentropo sandėrio protokolus. J. Marcinkevičiaus vardas buvo plačiai žinomas. Jis pritraukė daugelį intelektualų,
kurių nemažai būta tarp deputatų. Komisija pripažino protokolų tikrumą, o tai reiškė, kad Lietuva savarankiškai neįstojo į TSRS sudėtį, kad joje atsidūrė Stalino ir Hitlerio sandėrio dėka.

Komisijos sprendimą patvirtino TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Tai reiškė, kad ir imperijos aukščiausioji institucija pripažino tai, ko norėjo absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma. Ir štai –
atkūrus nepriklausomybę, vienas iš šio nutarimo iniciatorių apšaukiamas kolaborantu.

Kodėl toks likimas ištiko visus Sąjūdžio pirmeivius (neliečiami tie, kurie prie Sąjūdžio prisidėjo vėliau)? Visos nepriklausomybės pamatus klojusios asmenybės terorizuojamos, o garbinami tie, kurie
anksčiau nė piršto nepajudino arba, vaizdžiai tariant, stovėjo kitoje barikadų pusėje. Yra įdomių sutapimų. Pavartykime 1989 m. rugpjūčio 19–28 d. Maskvos oficiozus laikraščius „Pravda“,
„Izvestija“. Ten rasime tų pačių sąjūdiečių pavardes su epitetais „nacionalistas“, „bendraujantis su fašistiniais elementais“ ir pan. Dar daugiau: atvėrus KGB archyvus, paaiškėjo, kad KGB planavo
su minimais asmenimis fiziškai susidoroti. Iš kur tie sutapimai?

Mįslingi dalykai dėjosi ir pačioje Aukščiausiojoje Taryboje. 1991 m. sausio 13 d. rusų tankai šturmuoja televiziją, o ne Aukščiausiąją Tarybą. Manyčiau, imperijos strategai apsiriko vertindami
žmonių nuotaikas. Rusų tankai prieš televizijos bokštą reiškė kovą su visa tauta. Tauta stojo ginti savo valstybės. Tačiau čia reikia kai ką pasiaiškinti. Tuometiniai Rusijos strategai negalėjo
šturmuoti Tautos išrinktos Aukščiausiosios Tarybos, nes tai būtų reiškę perestroikos žlugimą. Kad taip atsitiks, niekas iš Lietuvos politikų netikėjo. TV bokšto šturmuotojai vylėsi, kad vilniečiai dėl
kainų pakėlimo įpykę įsiverš į Aukščiausiąją Tarybą ir ją išvaikys. Tai būtų buvęs didžiausias perestroikininkų laimėjimas, nes Lietuvos pavyzdžiu netrukus pasekė ir kitos vadinamosios sąjunginės
respublikos. Ir tai atvedė imperiją prie griūties. Tačiau čia iškyla ir keletas neaiškumų.

Tuo metu į Aukščiausiosios Tarybos pastatą buvo prinešta benzino bakų. Jo buvo tiek, kad net sunku buvo kvėpuoti. Kas prinešė tiek benzino ir kam – nežinia. Apsilankęs rūmuose, jų projekto
autorius ir statybų prižiūrėtojas Algimantas Nasvytis pašiurpo: „Argi norite tapti gyvais fakelais? Juk nuo neatsargiai numestos cigaretės suliepsnos pastatas. Juk jo apdaila – degi medžiaga.
“ Jo kategorišku reikalavimu benzinas iš Aukščiausiosios Tarybos buvo išneštas, o tuo pat metu rengtas parlamento vadovų pabėgimo kanalizacijos vamzdžiais planas. Prie išėjimo jų būtų laukęs
Rolando Pakso pilotuojamas lėktuvas.

Taryba liepsnoja – antrieji Pilėnai, o keliems asmenims pavysta pasprukti ir byloti pašiurpusiems Vakarams! Maskva laiminga: neliko nepaklusnaus parlamento ir tų, kurie energingiausiai siekė
nepriklausomybės. Tačiau tada daugumas Aukščiausiosios Tarybos deputatų nežinojo apie rengiamą pabėgimo planą.

Generolas Stanislovas Caplinas į Lietuvą buvo atsiųstas padėti Lietuvos KGB. Pradžioje jis įsitaisė komiteto pirmininko pavaduotoju, paskui tapo ir pirmininku – vietiniais nepasitikėta. Išbuvo jis
iki 1991 rugpjūčio pučo, po to išsidangino į Maskvą. Po kurio laiko rastas Maskvos upėje su durtine žaizda nugaroje. Oficiali versija – užpuolė plėšikai ir nužudė. Tikite? Aš – ne. Negi saugumo
generolą taip lengvai gali įveikti atsitiktiniai ir nesugaunami plėšikai? Manyčiau, galima kita versija – daug žinantys liudininkai pašalinami.

Ką žinome apie S. Caplino veiklą Lietuvoje? Dar 1988 m. gruodį KGB sudarė 273 sąjūdiečių, kurie turėtų būti represuoti, sąrašą. Nėra ko stebėtis: tada dar nė vienas iš jų neturėjo neliečiamybės. Tuoj po TSRS liaudies deputatų rinkimų 1989 m. balandį generolas tą sąrašą patikslino ir parengė planą „Metel“ („Pūga“), jame nurodyti asmenys, kuriuos pagal galimybes privalu sunaikinti, – berods, vienuolika, tarp jų septyni TSRS liaudies deputatai. Viename pirmųjų posėdžių TSRS liaudies deputatų laukė staigmena: ant savo stalų visi rado brošiūrą, kurioje pateiktos Sąjūdžio remtų kandidatų ikirinkiminių kalbų, straipsnių
ištraukos, kur jie, esą, atsiskleidžia kaip pikčiausi rusų tautos priešai. Panašių išpuolių nebūta prieš jokius kitus deputatus. Ši brošiūra įrodo: pirma, per rinkimus Sąjūdžio remiami kandidatai buvo
sekami (nors tą daryti TSRS įstatymai draudė), antra, brošiūrą, ko gero, parengė Lietuvos kagėbistai aukščiausiųjų šalies pareigūnų nurodymu.

Per tą laikotarpį nesigirdėjo, kad būtų rengiamasi kam nors panaikinti deputato neliečiamybę, o „megztosios beretės“ toliau vykdė akcijas prieš tuos Sąjūdžio pirmeivius, kurie S. Caplino sąraše
buvo įvardyti kaip pikčiausi Tarybų Sąjungos priešai.

Pagal minėtąjį planą „Metel“  sudarytos 50 brigadų, kurios x dieną turėtų suimti sąraše išvardytus asmenis. KGB archyve neišliko nei brigadų vadovų, nei narių pavardžių. Žinoma tik tiek:
vadovais negalėjo būti kadriniai KGB darbuotojai, bet jais galėjo būti KGB rezervistai ir kiti aktyvistai.

Žvilgterėkim į kitą etapą – į mįsles po Seimo rinkimų 1992 m. Spalį įvykę rinkimai į valdžią atvedė opozicijoje buvusią LDDP. Po rinkimų išnyko rūmų apsuptis, imta formuoti vyriausybę.
Tada ir prasidėjo triukai: savanorių maištas, Bražuolės tilto susprogdinimas. Savanorių maišto priežastys lyg ir aiškios: vidiniai netarimai su policija, naujos valdžios negebėjimas išaiškinti
požiūrį į savanorių formuočių ateitį. Konfliktas galėjo baigtis liūdniau, jeigu neatsakingiems politikuojantiems veikėjams būtų pavykę pakreipti nepasitenkinimą norima vaga.

Bražuolės geležinkelio tiltas susprogdintas 1994 m. lapkričio 6 d. prieš pasirodant tarptautiniam keleiviniam traukiniui Sankt Peterburgas–Karaliaučius. Tuo metu vyriausybei vadovavo Adolfas
Šleževičius. Nuo katastrofos išgelbėjo atsitiktinumas. Pasak tuomečio Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus generolo Jurgio Jurgelio, visus vykdytojus 1997 m. išaiškino
savanoris, matyt, krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento slaptasis bendradarbis Juras Abromavičius. Jis rengėsi spaudos konferencijoje medžiagą paviešinti, tačiau buvo
susprogdintas. Jo žudikai taip pat žinomi. J. Jurgelio nuomone, dėl neaiškių priežasčių byla iki šiol vilkinama ir neperduota teismui.

Iš kur Algirdas Brazauskas ištraukė A. Šleževičių? Jo pavardė niekur anksčiau ne nešmėsčiojo: nebuvo nei medžiotojas, nei žinomas LKP funkcionierius. Žinoma tik tiek: 1991 m. jis atsidūrė
Džordžtauno universitete. Kas jį ten siuntė, kas finansavo? Migla. Grįžęs prekiavo danų pieno milteliais. Ir štai – Ministras Pirmininkas. A. Brazausko jau nepaklausi. Prezidentui Konstitucija
suteikia teisę pačiam pasirinkti kandidatūrą. Bet kaip jaustųsi prezidentas, jeigu jo pasiūlytą kandidatūrą Seimas atmestų?

Bronislovo Lubio ir Mindaugo Stankevičiaus teikiamos kandidatūros LDDP frakcijai buvo žinomos, o apie A. Šleževičių niekas nieko negirdėjo. Vargu ar jai būtų pritarta. Frakcijoje mąstyta apie
kitas kandidatūras. Išgirdus šią žinią, atsidurta keblioje situacijoje. Po LKP atsiskyrimo nuo TSKP A. Šleževičius neįsijungė į LDDP – tapo nepartinis. A. Brazauskas iki išrinkimo Prezidentu buvo
LDDP pirmininkas. Nepritarti jo siūlomai kandidatūrai reikštų nuo pirmųjų darbo dienų konfliktuoti su Prezidentu.

Tapęs Ministru Pirmininku, A. Šleževičius tyliai įsiropštė į LDDP gretas, tapo LDDP pirmininku (laikytasi vakarietiškos tradicijos – ministras pirmininkas yra valdančios partijos vadovas).

Nuo pirmųjų dienų jis bandė iš partijos vadovybės išstumti sąjūdiečius ir partijos atskyrimo nuo TSKP organizatorius, ardyti Sąjūdžio ir „Solidarumo“ užsimezgus gerus santykius su Lenkija, į savo
aplinką traukė buvusius „platformininkus“. Tuometinės Lenkijos vyriausybės jis buvo pakviestas į Lenkiją oficialaus vizito kaip Lietuvos vyriausybės vadovas. Lenkijos kairiųjų lyderis Aleksandras
Kvasnievskis pasiūlė susitikti. Su Lenkijos kairiaisiais bendravo LKP atsiskyrimo nuo TSKP iniciatoriai, kurių būta ir LDDP prezidiume. A. Šleževičius neprieštaravo tokiam susitikimui, tačiau
nuvykęs į Lenkiją,

 

sutikti atsisakė. Taip santykiuose su Lenkija atsirado pirmasis plyšys. Po to sekė antras. Judėjimo „Už teisingumą Lietuvoje“ mitingas. 2012 m.

Išgyvendama energetinę krizę, Lenkija siekė jungties su Lietuvos energetine sistema. Ji nebuvo realizuota dėl Lietuvos kaltės: A. Šleževičiaus vyriausybė atsisakė tuo klausimu derėtis su Lenkija.
Pagaliau A. Brazauskas pripažino, kad A. Šleževičius yra jo klaida ir buvo atstatydintas. Šis tyliai spruko iš LDDP ir išvyko į Rusiją. Neaišku, ką jis ten veikė. Po poros metų sugrįžęs, vertėsi
kažkokiu bizniu ir tapo milijonierium.

 

Keitėsi vyriausybės. Jose nežinia iš kur atsirasdavo panašių į A. Šleževičių asmenybių, tik šios buvo ne tokios ryškios, neretai su kriminaliniu atspalviu, po to išnykdavo už horizonto.
Kaip Raimundas Palaitis.                                           2012 m. žiemą Lietuvą drebino korupcijos skandalai. Ir staiga išgirstam, kad pagrindiniai korupcininkų demaskuotojai vidaus reikalų
ministro Raimundo Palaičio įsakymu atleidžiami. Prabilo mūsų sąjūdietiškoji sąžinė. Nutarėm prie Seimo organizuoti atleistųjų pareigūnų rėmimo akciją. Formavosi judėjimas „Už teisingumą
Lietuvoje“ . Kadangi pagal įstatymus jokio mitingo arti Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros pastatų be šių įstaigų vadovų leidimo rengti nevalia, buvo kreiptasi į Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę
ir Seimo kanclerį Joną Milerių. Leidimai buvo duoti.

Mitingas vyko be incidentų, ir staiga Vilniaus apskrities policijos komisaras kreipiasi į teismą dėl neteisėto mitingo organizavimo. Lyg leidimus duotų policija... Pirmos instancijos teismas atmeta
policijos reikalavimus (Seimo kancleris teismui oficialiai pareiškė, kad leidimas duotas) ir nutaria, kad komisaras suklastojo dokumentus. Apskrities policijos komisaras nerimsta: paduoda
apeliaciją. Seime sutiktas naujas vidaus reikalų ministras dievagojasi mitingo organizatoriams, esą, jis neturįs pretenzijų, o apskrities policijos komisaras veikiąs savo nuožiūra. Visus teismus
policija pralaimėjo. Atleistieji grąžinti į darbą, iš mokesčių mokėtojų kišenės išmokėti pinigai.                                                                                                                                                                         Kyla klausimas: kodėl su tokiu užsispyrimu siekta sukurpti baudžiamąją bylą? Juk nė vienas mitingo iniciatorių nėra akyse matęs to policininko! Vėliau apie jį pasidomėjau ankstesnėje jo darbovietėje – Užsienio reikalų ministerijoje. Pasirodo, jis dirbo Lietuvos ambasados Izraelyje konsulate, užsiiminėjo nešvariais darbeliais ir buvo atleistas be teisės dirbti diplomatinėje tarnyboje. Kas kita R. Palaitis. Jis buvo
Palangos meras, neteko šio posto.

Kadangi Pajūrio rinkimų apygardoje buvau išrinktas TSRS liaudies deputatu, mano ryšiai su rinkėjais nenutrūko ir vėliau. Grupė rinkėjų, sužinoję, kad rengiamasi R. Palaitį skirti vidaus reikalų
ministru, atsiuntė pluoštą dokumentų, rodančių apie nesąžiningą R. Palaičio praturtėjimą, atskleidžiančių jo įvairius sukčiavimus. Dokumentus persiunčiau generaliniam prokurorui, iš jo atsakymo
taip ir negavau. R. Palaitis ministru buvo paskirtas. Visgi po daugybės skandalų jis neteko ministro posto ir dabar jo viešojoje erdvėje nematyti Toks pat ir apskrities policijos komisaro likimas.
Kas tie, norėję pasodinti už grotų tris Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narius? Nemanau, kad anksčiau įvardyti asmenys. R. Palaitis ir Co? Manyčiau, jie buvo tik vykdytojai/  Kuriam laikui viešas
sąjūdiečių ir kitų nepriklausomybininkų puolimas buvo prislopęs, jeigu nepaisysime neaiškių ir nepabaigiamų teismo procesų prieš Zigmą Vaišvilą, Nerijos Putinaitės išpuolių prieš J. Marcinkevičių.
Ir vėl sutapimas? Rengiamės švęsti mūsų valstybės šimtmetį, o Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja N. Putinaitė bando diskredituoti Vasario 16-osios Akto skelbėjus ir 1990
m. nepriklausomybės atkūrėjus. Nieko tokio: ji netradiciškai mąstanti panelė, samprotauja instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. Tačiau kai už Europos Sąjungos kritiką ji reikalauja išvyti iš
instituto profesorių Vytautą Radžvilą, į ją reikia įsiklausyti. Nuvažiavęs į Lenkiją, iš sutiktų buvusių Lietuvos bajorų, svajojančių apie Dviejų Tautų Respublikos atkūrimą, karštų Pilsudskio šalininkų, girdžiu klausimą: kaip jūs negalite suprasti, kad 1918 m. Vasario 16 d. Aktas yra nesusipratimas: juk jo tekstą parengė psichinis ligonis – tą pripažįsta ir jūsų mokslininkai. Tad ko protestuojame? Ar V. Radžvilo persekiojimas nėra paskutinio Sąjūdžio mohikano, dar drįstančio propaguoti Sąjūdžio idėjas, persekiojimas?                                                                                                                                                                            Parašiau instituto direktoriui R. Vilpišauskui laišką, kuriame, neminėdamas pavardžių, paklausiau, kaip jis vertina tuos, kurie šmeižia Lietuvos nepriklausomybės gaivintojus? Gavau atsakymą: „Tokia jų nuomonė, už nuomones persekioti negalima.“ Gerai. Bet už nuomonę V. Radžvilas ir persekiojamas. Su Egidijum Klumbiu aptarinėjome situaciją mūsų krašte. Prisiminėm Prancūzijos ir Rusijos revoliucionierių likimą. Prancūzijoje
jie buvo giljotinuoti, Rusijoje sušaudyti. Abiem atvejais egzekuciją atliko tie, kurių dėka budeliai atėjo valdžią. Diskusiją baigė
Egidijus: „Džiaukimės, kad dar nė vieno iš mūsų nesušaudė...“ Daug kam nepatinka, kad egzistuoja Lietuva. Blogiausia, kad ji nepatinka ir mūsų tautiečiams. Tad kodėl stebimės, kai
Vladimiro Putino ideologai teigia, kad TSRS griūtis yra didžiausia XX amžiaus katastrofa ir kad klaidą būtina ištaisyti!? Kai rusai neigia mūsų valstybingumą, protestuojam. O patys? Tapom
unikalia valstybe, neturinčia savo kultūrinės politikos ir požiūrio į istoriją.

Bronislovo Genzelio komentaras publikuotas 22-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis
tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų
istorijos traktavimo nuostatas ir šiandien.


GERBIAMIEJI MŪSŲ NARIAI, SIŪLYKITE TEMAS, KURIOS jUS DOMINA, IEŠKOSIME LEKTORIŲ,
KURIE ATSAKYS Į MUMS RŪPIMUS KLAUSIMUS, BŪKITE AKRTYVŪS, NES TIK NUO MŪSŲ PRIKLAUSO,
KAIP MES ĮDOMIAI GYVENSIME...EL.PAŠTAS aldonamarija2@takas.lt; telef.866673965
arba susitikimo metu įteikite užrašytus klausimus ar temas... 

YPATINGOS ISTORIJOS



 


pirmas psl. PRADŽIA.
antras psl. ETIKOS U.- DVASINIO TOBULĖJIMO KLUBAS
trečias psl.Sveikos gyvensenos mokykla
ketvirtas psl. AUKSINIS RUDUO
penktas psl. Lietuvos visuomenės Taryba
šeštas psl. SVARBŪS PRANEŠIMAI
septintas psl. ARTIMIAUSI RENGINIAI
aštuntas psl. SVARBIOS ISTORIJOS
devintas psl. ĮKŪRIMO ISTORIJA
dešimtas psl. PASIVAIKSČIOJIMŲ po mišką ir šiaurietiško ėjimo KLUBAS
vienuoliktas psl. SPORTO SALĖS LANKYTOJŲ KLUBAS
dvyliktas psl. LIAUDIES PAPROČIŲ IR TRADICIJŲ PUOSELĖTOJŲ KLUBAS
tryliktas pasl.septintas psl.DOKUMENTAI TAPTI NARIU INTERNETU
keturioliktas psl. PAGRINDINĖS TEISINGO GYVENIMO TIESOS
penkioliktas psl. LIETUVOS ŽMONIŲ NACIONALINIS SUSITARIMAS
šešioliktas psl. PARODOS - MUZIKOS - TEATRO KLUBAS
septlinoliktas psl. SODININKŲ KLUBAS
aštonioliltas psl.SVEIKOS GYVENSENOS KLUBAS
devynioliktas psl. DISKUSIJŲ KLUBAS
dvidešimtas psl.TURIZMO KLUBAS